Pasimatymas su savo jausmais. Arba kodėl lyjant lietui , geriau pamiršti skėtį..

Per mano, tavo , mūsų jausmus į gyvenimą įteka gyvybė. Be jų mūsų dienos atrodytų tuščios, be spalvų ir dinamikos. Jausmai ne tik svarbūs bei reikšmingi, bet ir paslaptingi, neapčiuopiami, nekontroliuojami, subjektyvūs, nepavaldūs logikai ir dar nuolat kintantys. Mes jų negalime nei suskaičiuoti, nei pasverti. Tačiau leisdami sau jausti, prarandame užtikrintumą. Tai gąsdina. Jausmai daro mus pažeidžiamus: jie visuomet paliečia ten, kur jautru ir gyva, prislegia arba skaudina. Kita vertus, jausmai leidžia mums mylėti, džiaugtis, linksmintis, juoktis ir būti laimingiems.  Natūralus jausmų pažinimo būdas yra jų išgyvenimas. Išbuvimas iki galo, tol, kol jausmas natūraliai išblėsta, išreiškiamas, atskleidžiamas šalia esančiam žmogui.

Kaip lengvai mes išgyvename džiaugsmą, pasitenkinimą, kitus malonius jausmus ir kaip sunkiai – skausmą, sielvartą, bejėgiškumą, beprasmybę, beviltiškumą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Norisi tokius jausmus iš savęs išmesti, atstumti, nustoti jausti, pabėgti. Arba vengti jausti..

Tačiau vengimas negelbėja. Atvirkščiai – jausmų slopinimas, blokavimas kuria psichologines ar kūniškas problemas. Pavyzdžiui, iki galo neišreikštas pyktis gali virsti nuoskaudų srove , tekančia gilyn į vidų ir nuodyti santykius. Gėda ir baimė gali skatinti atsiskirti nuo žmonių, noras paslėpti savo bejėgiškumą ir pažeidžiamumą trukdo prašyti pagalbos. Beviltiškumas, vienatvė ir beprasmybė – nuvesti iki depresijos, minčių apie savižudybę.

Užslopinti, išstumti jausmai gali sukelti ir fizines pasekmes, nes mūsų psichika ir kūnas yra glaudžiai susiję. Užblokuotas vidinis skausmas gali persikelti į kokią nors kūno dalį ir pasireikšti kaip realios ar psichosomatinės ligos simptomas. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – elementarus galvos skausmas. Tikriausiai esate patyrę, kad būnant santykyje, kuriame yra daug įtampos, po kurio laiko pradeda skaudėti galvą? Taip išgyvenama psichologinė įtampa pasireiškia fiziniame lygmenyje.

Išeitis – savo jausmų priėmimas ir išgyvenimas. Kad ir kokie jausmai kiltų, jie yra gyvenimo dalis. Svarbu su jais sutikti, tiesiai į juos pažvelgti, leisti jausmams būti, tiek, kiek jie bus. Jei reikia, paprašyti kito žmogaus palaikymo.

Prisimenu vieną klientę merginą, kuri atėjusi pas mane guodėsi, jaučianti tuštumą, kad trūksta prasmės, o jos, taip greitai, kaip nori, neranda. Greta beprasmybės ji jautė nuobodulį, beviltiškumą. Nelaukdavo savaitgalių, nes tada šis jausmas atrodydavo dešimteriopai didesnis, nepakeliamas.. Tie jausmai buvo tokie sunkūs, nemalonūs, kad mergina  ieškojo būdų kaip užpildyti viduje atsivėrusią bedugnę. Tačiau niekas negelbėjo-nei vyno taurė, nei geras filmas, nei anekdotus pasakojanti draugė. Po ilgo mūsų pokalbio pasiūliau jai paskirti pasimatymą su pačia savimi, su savo jausmais. Ir ji pabandė..

Tą  „kitokį“ savaitgalį dabar ji prisimena kaip vieną svarbesnių įvykių savo gyvenime, nors per jį išoriškai visiškai nieko neįvyko. Tačiau to užteko: beprasmybės jausmas sumažėjo ir, svarbiausia, nustojo jo bijoti ir jį stumti į šalį. Patyrimas tapo jos pamoka, kad ir su tokiu nemaloniu jausmu įmanoma išbūti ir kad leidus sau visiškai pasinerti į jausmą, jis tiesiog praeina. Ji įgijo žinojimą, kad tokį jausmą gali ištverti ir nieko blogo ar baisaus neatsitinka. Mergina išmoko sąmoningai jausti ir tai išgyventi.

Žinoma, yra ir tokių jausmų, kurie nepraeina per vakarą ar savaitgalį, paverkus  į pagalvę. Kurie slegia mėnesiais, metais. Tuo atveju padeda žinojimas, kad giliai užslopintą, paslėptą  jausmą galima išgyventi po dalį, tarsi lėtai kopiant į didžiulį kalną.

Mūsų jausmai yra susiję su kūno pojūčiais. Kiekvienas jausmas yra kūno pojūčių derinys. Ne veltui sakoma, kad “susuko pilvą iš baimės”, “raudonas iš gėdos”, “nuo pykčio net venos iššoko”, “virpu iš susijaudinimo” ir t.t. Šios reakcijos yra evoliucijos rezultatas ir tai patikimi kylančių jausmų požymiai. Jei norime geriau suprasti savo jausmus ir kylančias emocijas bei save, verta įsiklausyti į kūno signalus.
Raskite truputį laiko ir  atkreipkite dėmesį į savo kūno pojūčius. Pavyzdžiui, sutelkite dėmesį į žandikaulį – jis įtemptas ar atpalaiduotas? Įsisąmoninkite, kaip laikote žandikaulį. Tuomet atkreipkite dėmesį į kaklą ar sprandą – ar jaučiate ten įtampą? Kokius pojūčius dar pastebite? Taip vidiniu žvilgsniu galite “nuskenuoti” visą kūną ar tas vietas, kuriose jaučiate įtampą. Stebėkite, nepradėkite analizuoti protu, nes taip tik apsunkinsite įsisąmoninimo procesą. Tik jauskite. Mintyse mes linkę nesąmoningai iškraipyti kūno signalus, juos keisti ar išstumti iš suvokimo.
Pavyzdžiui, žmogus jaučia įtampą pečiuose ir nesusieja, kad įtampa atsiranda kaskart, kai jis kalbasi su įmonės, kurioje dirba vadovu. Kad susietų įtampą ir pokalbius, jis turėtų pirmiausiai atkreipti dėmesį į jaučiamą įtampą. Tikėtina, kad kurį laiką sutelkęs dėmesį į šią įtampą, žmogus prisimins situacijas, kai jautė pyktį ar nepasitenkinimą ir negalėjo tų jausmų išreikšti, juos išstūmė. O be reikalo.. Nes ilgainiui toks slopinimas tampa įpročiu ir gana žalingu – nuolatinė raumenų įtampa gali sukelti realius chroniškus skausmus, raumenų ar kitų organų pažeidimus. Be to, pastoviam ir nesąmoningam blokavimui reikia didžiulių energijos išteklių, kuriuos būtų galima panaudoti pvz. kūrybai.
Kai kuriuos jausmus susieti su įvykiais ar santykiais ne taip lengva, pavyzdžiui, neaiškų nuolatini ar epizodinį nerimą. Tačiau ir tokį nerimą galima patyrinėti kaip kūno pojūčių derinį.
Mūsų kūnui reikia dėmesio. Žvelgdami į fizinius pojūčius, mes turime galimybę atskleisti sau užblokuotus jausmus. Jei pojūčius sunku atrasti, gali prireikti pagalbos – ypač gerai padeda terapinis masažas. Masažuotojas rankomis gali pajusti kūne esančius “blokus” ir juos nurodyti. Be to, nebūtinai iš karto gali pavykti pojūtį susieti su jausmu, o jausmą – su situacija, tad duokite sau laiko. Susitikimą su jausmais mėgstu palyginti su išėjimu pasivaikščioti  kai lyja, bet būtinai be skėčio – kada ne tik žinai, matai , bet ir jauti lietų.